Gražiausios lėkštės iš vaikystės

Lėkštė lėkštei nelygu: jos skiriasi ir dydžiais, ir formomis, ir spalvomis, ir gamybos technikomis, ir paskirtimi. Kokias lekstes prisimenate iš vaikystės kaip labiausiai įsimintinas?

Drambliukai

LėkštėsDaug kam iš vaikystės įstringa vaikiškos lėkštutės. Aistė sako, kad turėjo tokią su drambliukais: „Atsimenu, buvo toks rinkinys su drambliukais. Vienas mėlynas, kitas raudonas. Mano būdavo raudonas, brolio būdavo mėlynas. Nė karto nesame paėmę vienas kito lėkštutės ar puodelio. Kiekvienas visada valgydavome iš savo lekstes, gerdavome iš savo puodelio. Nors tie rinkiniai buvo beveik vienodi, skyrėsi tik spalva, man jie atrodė kaip iš skirtingų pasaulių. Štai mano puodelis, lėkštė, o brolio – jau visai kas kita. Kažkas, prie ko niekada nesiliečiu ir nesiliesiu. Tai mano prisiminimai su mėgstamiausia lėkšte yra susiję ir su su prisiminimais apie brolio turėtus indus“, – sako Aistė.

Gėlytė dugne

Viktorija iš daugiavaikės šeimos sako, kad ją vaikystėje labai traukdavo paslaptys. O viena iš paslapčių būdavo – kokia gėlytė išryškės sriubinės lekstes dugne, suvalgius visą sriubą. „Kuo sriuba būdavo tamsesnė, pavyzdžiui, burokėlių, tuo įdomiau. Nes visiškai nesimato, kas ten ant dugno. Viena lėkštė iš rinkinio būdavo iš viso be tų gėlyčių. Tai žinai, lyg koks nelaimingas loterijos bilietas. Valgai, ir tiekiesi, kad ten dugne būtų ta gėlytė, kad tu ją pamatytum. Jos visos būdavo skirtingos, nors apvadėliai pačios lėkštės, krašteliai, būdavo vienodos spalvos – žali. O viduje violetinė, mėlyna, raudona arba žalia gėlytė. Pagal tai man atrodo aš net išmokau skirti spalvas“.

Močiutės porcelianas

Daivai pats gražiausias būdavo močiutės porcelianas. „Močiutė buvo gydytoja, dėl to dažnai gaudavo dovanų. Labiausiai dėkingi pacientai paprastai atnešdavo indų servizus, dėl to ji turėjo jų namuose. Kai kurie tokie tarsi amžinai nejudinami būdavo namuose, sudėti į indaujas. Juos kartą per metus aš valydavau. Ten būdavo daug dulkių ir kai kuriuose puodeliuose po negyvą musę. Tačiau kai kuriuos servisus močiutė naudodavo. Kasdien gerdavome ir valgydavome iš negražių, aptrupėjusių puodelių, bet šiaip kitomis dienomis, kai ateidavo svečių, tais ypatingais momentais, tada močiutė ištraukdavo vieną porceliano rinkiny. Jis buvo visų mėgstamiausias. Puodeliai buvo tikrai dideli ir dėl to būdavo labai patogu gerti iš ten kiek nori. Mažų puodelių ir lėkštučių niekada nemėgau, nes visada buvau labai valgi ir norėdavau suvalgyti ar išgerti didelę porciją“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>